Šiuolaikinė švietimo sistema perėmusi struktūrinį mokymo modelį, kur žmogus nuo mažų dienų (darželio) iki pat mokslų baigimo lankosi įvairiose švietimo/ugdymo įstaigose, kad taptų pripažintas visuomenės ir struktūros kaip vertingas.
Į klases suskirstyti mokiniai pagal amžių, nepriklausomai nuo jų psichikos ir suvokimo lygio. Ir tokiems skirtingiems vaikams yra dėstoma ta pati medžiaga bei reikalaujama, kad jie ją mokėtų. Tradiciškai vaikai klasėje yra skirstomi į tris lygius: gabieji, vidutiniai ir silpni pagal jų gebėjimus suprasti mokomąją medžiagą ir motyvaciją mokytis. Mokymo programos yra sudaromos vidutinio lygio mokiniui. Ir nors programose yra skiltis apie diferencijuotą mokymą, tačiau retam mokytojui pavyksta išlaikyti visų mokinių dėmesį ties aiškinama tema. Mokomos medžiagos pateikimas orientuotos į klasės/grupės daugumą, dažniausiai - į vidutinį lygį, gabieji nuobodžiauja, o silpniems nesuprantama. Kad aprėpti visus tris lygius ir pasiekti mokymo efektą, pedagogas turėtų būti labai išprusęs/virtuozas - žinoti sąmonės lygius, darbo metodus su jais ir kombinuoti tuos metodus pamokos bėgyje, be to jis turi gerai pažinoti mokinius, su kuriais dirba.
Panaši situacija būna ir dirbat suaugusiųjų grupėse, kur susirenka skirtingų kalbos mokėjimo lygių asmenys. Dėl tokių skirtumų dažnas renkasi individualų mokymą.
Individualus mokymas, (paprastai vykstantis po pamokų) taikant individualius metodus, kurių pagalba besimokantis įsisavintų žinias, turi savų privalumų. Čia mokoma žmogaus tempu, suderintu laiku, sudaroma individualaus mokymo programa pagal poreikį, kuri eigoje yra derinama prie besimokančiojo mokomos medžiagos įsisavinimo lygio, o ne atvirkščiai - grupėse/klasėse mokiniai taikosi prie bendrosios mokymo programos.
Individualiai besimokančiojo motyvacija yra kito lygio, nes yra konkretūs tikslai, kur tuos kalbos mokslus panaudos.
.
Jelena.lt