Buvo situacija...
Ji sako, kad štai yra tvirtų žmonių, kurie kaip medžiai, suleidę šaknis į žemę, yra stabilūs savo padėtimi, nepajudinami. Jiems yra gerai, jie – rimti.
O štai ji, kaip koks paukštis, skraido padebesiais jausmų ir emocijų vis pagaunamas ir aukštyn - žemyn mėtomas. O norėtųsi ant žemės nusileisti, pagrindą po kojom jausti.
...iš kurios kilo miniatiūrinis pamąstymas:
Medis - stovi šaknimis į žemę. Ir tik taip jis gyvas, toks jo prigimimas, per kurį jam judėjimo laisvė suvaržyta. Tiek kiek gyvas, tiek stovi toj pačioj vietoj. O šakas tai į dangų tiesia, paukštelio nutūpiant laukia, kad tas giesmelę pagiedotų. Ar kad žmogus, atėjęs apkabintų, stiprybės anot jo, iš medžio pasisemtų.
Paukščiai skraido - vėlgi pagal savo prigimtinę teisę. Gal ne ties pačiais padebesiais, bet arti to. Laisvi erdvėj - kur nori, ten skrenda. Kiek gali, tiek kyla. Gali kur nors nutūpti, kad ir ant to paties medžio - jis – laisvas tame.
Žmogus gali ant žemės būt, stovėt (kaip kad medis, jei paralelę vesti), bet jis nėra į ją nepajudinamai įaugęs, nes nėra tų medžio šaknų jame, kurios pririša prie vienos vietos ar daikto. Gali žmogus į kurią kitą jos dalį nubėgt, nuvažiuot, nuplaukt...
Laisvas erdvėje. O jei nori, tai gali ir padebesiais panardyt, kaip paukštis, tik į lėktuvą strykt...