Tėvai išleidžia vaikus į mokyklas, tikėdami, kad jie ten bus mokomi, lavinami. Taip ir turėtų būti. Juk tam ir kuriamos mokymo įstaigos: kad kiekvienas, atėjęs žinių, jas gautų, o turintiems artikuliacijos sutrikimų, tie sutrikimai būtų šalinami.
Deja, vaikai yra skirtingai imlūs. Standartiniai mokymo tempai lėtesnio būdo vaikui yra per greiti, hiperaktyviam - per nuobodūs. Vaikai, turintys tarties problemų, pamokoje dažnai lieka nuošaly...
Kartais į mane kreipiasi tėvai, kurių vaikas turi tarties problemų. Dėl netaisyklingos artikuliacijos nukenčia vaiko mokymasis. Ir nors vaikas lankė keletą metų spec užsiėmimus ir mokykloje, ir už mokyklos ribų, pas keletą specialistų - logopedų, tačiau akivaizdžių pokyčių taip ir neįvykę. Vaikas kaip šveplavo kalbėdamas bei skaitydamas, taip ir tęsiasi jo šveplavimas. O ir jo rašto darbuose - apstu klaidų. Tad susirūpinę tėveliai nesupranta - kodėl lankantis pas mokyklos logopedą, visiškai negerėja jų vaiko tartis? Negi tas jų vaikas toks beviltiškas?
O netaisyklingo tarimo įpročiai teikia vaikui aibes nemalonumų: tai jau minėta gramatikos klaidų gausa. Ir tai, kad vaiką pastoviai bara suaugusieji, jis tampa irzlus, nekantrus, nervingas. Jis praranda norą mokytis ir praktikuotis.
Turiu patirties, kad panaudojus atitinkamus teatro pedagogikos bei logopedinius metodus, vaikų tartis ima keistis. Paraleliai vaikai yra mokomi taisyklingos rašybos, skyrybos. Jau po kelių užsiėmimų tėvai pastebi teigiamus pokyčius. Tokie faktai rodo, kad vaikai nėra beviltiški, greičiau - su jais buvo per mažai ar netinkamai dirbama.
Todėl su vaikais, turinčiais rašymo, skaitymo bei artikuliacijos problemų, dirbu individualiai, parinkdama individualius mokymo ir lavinimo būdus.